Prievartos nutraukimas, kurį mes ką tik aptarėme, nereiškia, kad mes esame taikoje patys su savim ir, atitinkamai visuose kituose santykiuose su kitais. Santykiai tarp žmonių grindžiami įsivaizdavimų formoje, kurie yra apsauginiai mechanizmai. Kiekvienas iš mūsų, visuose mūsų santykiuose sukuria įvaizdį kito, savaip įsivaizduoja, ir santykiai esti ne tarp žmonių, o tarp tų dviejų įsivaizdavimų.
Žmona turi įvaizdį vyro, nors ji gal to ir neįsisąmonina, bet taip yra. Vyras turi įvaizdį žmonos. Žmogus turi savo nuomonę, įvaizdį, apie save patį, apie šalį, ir mes pastoviai stipriname tuos įsivaizdavimus, visą laiką kažką prie jų pridėdami. Būtent tarp šitų įsivaizdavimų ir egzistuoja santykiai.
Realūs faktiški santykiai tarp dviejų žmonių ar tarp daugelio, visiškai nutrūksta, kai vyksta įsivaizdavimo ar įvaizdžio formavimas. Visiškai aišku, kad santykiai grindžiami įsivaizdavimais, niekada negali įnešti taikos į santykius, kadangi įsivaizdavimas nerealus, o žmogus negali gyventi abstrakčiai. Tuo tarpu mes visi būtent tai ir darom. Mes gyvename idėjose, teorijose, simboliuose, įsivaizdavimuose, mūsų pačių sukurtuose apie save ir apie kitus ir visiškai nesantys realybe.
Visi mūsų santykių pagrindas grindžiamas įvaizdžio formavimu ir todėl tai visada kurs konfliktą. Tai kaip tada įmanoma gyventi pasaulyje – mumyse pačiuose, ir mūsų santykiuose su kitais? Galų gale gyvenimas – tai judėjimas santykiuose, už gyvenimo ribų jų aplamai nėra, ir jei gyvenimo pagrindas suformuotas abstrakcijos , idėjos ar spekuliacinių nuorodų, tai toks abstraktus gyvenimas neišvengiamai sukurs santykius, kurie taps karo lauku. Ir taip, ar įmanoma žmogui gyventi ramiu, vidiniu gyvenimu be kažkokių tai prievartos, užgniaužimo, sekimo pagal kažką tai, formos.
Ar gali jis savyje sukurti tokią tvarką, kuri taptų gyvenimo pagrindu, nepriklausoma nuo idėjų sistemos, sukurti vidinę ramybę, kuri niekuom, niekada negali būti sutrikdyta, - ir ne kažkokiame mistiniame, fantastiniame , abstrakciniame pasaulyje, o kasdieniniame gyvenime, namuose ir darbe? Aš manau, kad mes turime įsijausti į šią problemą labai atidžiai, kadangi mūsų sąmonėje nėra nei vienos vietos , kuri nebūtų paliesta konflikto. Visuose mūsų santykiuose, tebūnie tai santykiai su artimu žmogum, kaimynu ar visuomene, egzistuoja konfliktas, prieštaravimų konfliktas, nuomonių nesutapimas, skirtumai ir dviprasmybės.
Stebint save ir mūsų santykius su visuomene, mes matome, visuose mūsų buities lygiuose esantį konfliktą, didelį ar mažą, iššaukiančius paviršutinius atsakymus ar vedančius į katastrofines pasekmes. Žmogus susitaikė su konfliktu, kaip su neatmetama kasdienio egzistavimo dalim, todėl , kad jis susitaikė su konkurencija, pavydu, godumu, agresyvumu, gobšumu, kaip su gyvenimo norma. Priimdami tokią gyvenimo tvarką, mes priimame tokią visuomenės struktūrą, kokia ji yra, ir gyvename garbės troškimo šablonu. Kai mes ištyrinėsime mūsų protus ir širdis, mūsų mastymo būdus, mūsų jausmus ir tai kai mes gyvename kasdien, mes įsitikiname, kad kol mes taikomės prie gyvenimo šablono, gyvenimas yra karo lauku.
Jei mes šito nepriimame, o nei vienas išmintingai religingas žmogus negali susitaikyti su tokia visuomene, tai mes visiškai laisvi nuo psichologinės visuomenės struktūros. Daugelis iš mūsų praturtėjo visuomenės dėka: godumas, pavydas, pyktis, neapykanta, įtarumas, nerimas – visą tai, tai ką visuomenė sukūrė mumyse ir ką mes sukūrėme savyje patys, - viso šito mes turime pertekliuje. Visame pasaulyje įvairios religijos propaguoja neturtą. Vienuolis apsiveja vienuolio rūbais, pakeičia savo vardą, nusiskutą galvą , apsigyvena vienutėje, duoda neturto ir susilaikimo įžadus.
Rytuose jie turi vieną raištį per juosmenį, viena skarą, vieną maisto davinį per dieną ir visi mes gerbiame tokį elgetos būdą. Bet pas tuos žmones, apsivijusiais skurdo apriedais, visgi viduje psichologiškai yra daug pasaulietiškų dalykų, kadangi jie visi ir toliau siekia padėties ir prestižo. Jie priklauso vienam ar kitam vienuolių ordinam, vienos ar kitos religijos. Jie vis dar gyvena skirstydami kultūras , tradicijas. Tai ne skurdas. Skurdas – visiška laisvė nuo visuomenės. Nors žmogus gali tūrėti šiek tiek daugiau rūbų, šiek tiek daugiau maisto, kokią tai turi reikšmę? Bet , nelaimei, daugelis žmonių turi polinkį į ekshibicionizmą, savimeilę, ir savireklamą.
Neturtas pasidaro stebuklingai nuostabus, kai protas laisvas nuo visuomenės. Žmogus turi tapti skurdžium(tai kas Evangelijoje rašoma“dvasios ubagas‘‘), ubagu vidumi, nes kai nėra ieškojimų, nėra norų, nėra nieko – tik šis vidinis skurdas gali pamatyti gyvenimo Išmintį. Gyvenimo Išmintį – kurioje visai nėra konflikto.
Toks gyvenimas – tai palaima, kurios negalima surasti jokioje bažnyčioje, jokioje šventykloje. Bet kaip mes galime išsilaisvinti iš psichologinės visuomenės struktūros? Ką reiškia išlaisvinti save iš pačios konflikto esmės?
Nereikia daug darbo , kad palenkti ar nulaužti, kažkurias konflikto šakas, bet mes dabar klausiame, ar galime gyventi visiškoje vidinėje ir, vadinasi, išorinėje ramybėje? Tai nereiškia, kad mes paprasčiausiai turime gyventi augalo gyvenimu ar rastis užsistovėjimo būsenoje. Atvirkščiai, mes tapsime dinamiški, gyvais, pilni energijos.
Tam , kad tai suprasti ir išsilaisvinti iš bet kokių problemų, mums reikalingi didžiuliai kiekiai energijos, ugningos , pastoviai tekančios energijos, ne tik fizinės ar protinės energijos, bet taip pat energijos , nepriklausančios nuo kažkokio tai motyvo, ar kažkokio tai psichologinio stimulo. Jei mes priklausomi nuo kažkokio tai stimulo, tai patys tie stimulai daro mūsų protą buku ir nejautriu.
Vartodami kažkokią tai narkotikų rūšį, mes galime gauti energijos, kurios pakanka, kad kažkokį tai laiką aiškiai matyti daiktus. Bet mes vis tiek grįžtame į mūsų pradinę būseną ir vis daugiau ir daugiau tampame priklausomi nuo narkotikų. Tokiu būdu, bet koks stimuliavimas, gautas iš bažnyčios, alkoholio ar narkotikų, nuo parašyto ar pasakyto žodžio, neišvengiamai sukurs priklausomybę, ir ši priklausomybė maišys mums aiškiai matyti ir suprasti, ir, automatiškai, neteksim mums būtinos gyvenimo energijos.
Kaip be būtų gaila, mes visada psichologiškai nuo kažko tai esame priklausomi. Kodėl mes turime tą poreikį – būti priklausomybėje? Mes su jumis nutarėme eiti į šitą kelionę kartu, jūs nelaukiate, kad aš jums parodyčiau priežastis jūsų priklausomybių: jei mes tyrinėsime kartu, mes ir padarysime atradimus kartu. Tokiu būdu, tai bus jūsų asmeniški atradimai, ir, jie būdami jūsų, duos jums gyvenimo jėgos.
Aš atskleidžiu sau, kad aš priklausomas nuo kažko tai , sakykim, nuo auditorijos, kuri stimuliuojančiai veikia mane. Aš gaunu iš auditorijos, nuo kreipimosi į didelę grupę žmonių, kažkokią tai rūšį energijos, ir todėl aš priklausomas nuo tos auditorijos, nuo tų žmonių, sutinka jie su manim ar ne.
Kuo daugiau jie su manim nesutinka, tuo daugiau gyvenimiškos energijos jie man duoda. Jei jie sutinka, tai jų sutikimas yra labai paviršutinis, tuščias. Taip aš atskleidžiu, kad man reikia auditorijos, kadangi kreipimasis į žmones – galingas stimuliatorius. Kodėl? Kodėl aš priklausomas? Todėl , kad aš savyje, viduje, aš tuščias, paviršutinis, manyje nėra energijos šaltinio, kuris visada pilnas, visada judesyje, pripildytas gyvenimo jėgos, tekančios , gyvos. Štai kodėl aš priklausomas. Aš nustačiau priežastį.
Bet ar išlaisvins mane tas priklausomybės suvokimas? Todėl kad priežasties nustatymas yra tik minčių aktas, tai akivaizdu, kad tai neišlaisvins proto iš priklausomybės. Grynas intelektualinis idėjos suvokimas ar emocionalus ideologijos priėmimas negali proto išlaisvinti iš priklausomybės. Jis visgi bus priklausomas nuo kažko tai, kas jį stimuliuos. Protas išsilaisvina iš priklausomybės, kai jis įsisąmonina visą stimuliavimo struktūrą ir prigimtį, kai jis įsisąmonina, kad priklausomybė daro jo protą, buku, kvailu, inertišku.
Tik pilnas šitos struktūros įsisąmoninimas daro protą laisvą. Todėl aš turiu išsiaiškinti, ką reiškia įsisąmoninti pilnai. Iki tol, kol aš priimu gyvenimą iš tam tikro atskaitos taško, žiūriu į jį per tam tikros patirties prizmę, kurią aš ypatingai vertinu, remiuosi mano sukauptom tam tikrom gyvenimo žiniom, kadangi visą tai sudaro mano objektyvų gyvenimo pagrindą, mano“Aš“, iki tol aš negaliu matyti pilnai.
Aš intelektualiai nustačiau, žodžių lygyje, analizės pagalba priežastį mano priklausomybės, ir visas tyrimas darytas minties, neišvengiamai yra fragmentinis; todėl kažką pamatyti pilnai aš galiu tik tada, jei mintis neįsimaišo.
Tik tada aš matau patį faktą mano priklausomybės, ir tikrai matau tai, kas yra. Aš žiūriu į tai be jokio „patinka“ ir „nepatinka“, aš nesiekiu išvengti šitos priklausomybės , būti laisvam nuo jos priežasties. Aš stebiu jį, ir kai vyksta toks stebėjimas, aš matau pilną vaizdą, o ne atskirus fragmentus, o kai protas suvokia pilną vaizdą, tai ir yra LAISVĖ. Dabar aš išsiaiškinau, kad ten kur yra fragmentavimas, įvyksta energijos išskaidymas. Aš nustačiau prigimtinį energijos švaistymo šaltinį.
Jūs galbūt skaitote, kad neeikvojama energija, jei jūs sekate, ar paklūstate šventiko autoritetui, ritualui, dogmai, partijai, ar kažkokiai tai ideologijai? Bet sekimas ir paklusimas ideologijai , nepriklausomai nuo to, gera ji ar bloga, pripildyta ji šventumo ar ne, yra fragmentuota veikla ir, pasekmėje, konflikto priežastis.
O konfliktas neišvengiamai kils iki tol, kol bus skirstymas į tai, kas turi būti ir į tai, kas yra, ir bet koks konfliktas yra energijos švaistymas. Jei jūs klausiate savęs: „Kaip man išsilaisvinti iš konflikto?“ , - jūs sukuriate naują problemą, ir pasekmėje, sustiprinate konfliktą. O tuo tarpu, jei jūs tai priimate , kaip faktą, žiūrite į jį, kaip kad žiūrėtumėte į kažkokį tai konkretų objektą, aiškiai, betarpiškai, tada jūs suprastūmėte pačią svarbiausią tiesą – suprastūmėte, kad yra toks gyvenimas, kuriame visai nėra konflikto.
Pažiūrėkime į tai kitaip. Mes visada lyginame tai , kokie mes esame, su tuo , kokie mes turėtume būti. Tai, kokie mes turėtume būti, yra projekcija mūsų minties apie tai, kokiems mums reikėtų būti. Priešiškumas kyla ir tada , kai mes lyginame save netik su kažkuom tai, bet ir su tuom, kokie mes buvome vakar. Vadinasi egzistuoja konfliktas tarp to , kas turi būti , ir tarp to , kas yra. Tai , kas yra, egzistuoja tik tada, kai nėra palyginimo visai. O gyventi su tuom , kas yra, vadinasi būti ramybės ir taikos būsenoje.
Tik tada jūs galite atiduoti visą dėmesį, nesiblaškydami į tai, kas yra viduje, ar tai būtų nusivylimas, pavojus, žiaurumas, vienatvė ir gyventi su visu tuom; tada nėra prieštaravimo ir, pasekmėje nėra konflikto.
Bet visą laiką save lyginame su tais, kas turtingesnis, daugiau sėkmingesnis, protingesnis, mylimesnis, populiaresnis ar daugiau žinomas vienuom ar kituom. Šitas „daugiau“ vaidiną labai svarbų vaidmenį mūsų gyvenime. Tas mūsų vertinimas palyginimuose su kažkuom yra pati pirmoji konflikto priežastis.
O kodėl aplamai vyksta vertinimas? Kodėl mes lyginame save su kitais? Mus mokino šito nuo vaikystės. Kiekvienoje mokykloje A lyginamas su B , ir A žudo save tam , kad būtų panašus į B. Kai jūs visai nelyginate, kai nėra idealo, nėra priešingybės, nėra dvigubinimosi faktoriaus, kai jūs daugiau nebevedate kovos, kad tapti kitu, nei jūs esate, kas tada vyksta su jūsų protu? Jūsų protas nustoja kurti priešingybes ir darosi aukščiausio lygio išmintingas, jautrus, pajėgus didžiuliai aistrai, todėl , kad pastangos yra aistros švaistymas, tokiai aistrai , kuri yra gyvenimo energija, o jus nieko negalite sukurti be aistros.
Jei jūs savęs nelyginate su kitais, jūs būsite tuom , kas esate. Dėka palyginimo jūs tikitės augti, vystytis, tapti daugiau protingesniu, daugiau gražesniu. Bet va ar tapsite tokiais? Faktu yra tai, kas yra, ir lyginant vyksta faktų fragmentavimas, kas reiškia tuščią energijos švaistyma. Priėmimas savęs tokiu, koks esi, be kažkokių tai palyginimų, duoda jums galingą kiekį energijos, kad matytum. Jei jūs galite žiūrėti į save be palyginimo, tai jūs atsidursite aukščiau palyginimo, kas ne reiškia, kad jūsų protas sustingo savęs pasitenkinime. Tokiu būdu mes matome , kaip protas iš esmės, švaisto energiją, kuri taip reikalinga gyvenimo pilnumui suprasti.
Aš nenoriu žinoti su kuom aš konfliktuoju. Manęs nedomina mano periferiniai konfliktai. Tai ką aš noriu žinoti, - tai kodėl aplamai turi būti konfliktas. Kai aš sau užduodu šitą klausimą, aš matau esminę problemą, neturinčią nieko bendro su periferiniais konfliktais ir jų sprendimu. Kreipiant dėmesį į centrinę problemą, aš matau (galbūt ir jūs matote?), kad pačio noro prigimtis, jei ji nesuprasta reikiamu būdu, neišvengiamai veda į konfliktą.
Noras visada yra prieštaraujantis. Aš norių pačių prieštaringiausių dalykų, Kas nereiškia, kad aš noriu sunaikinti norą, užgniaužti, kontroliuoti ar sublimuoti. Aš paprasčiausiai matau , kad iš esmės pats noras prieštaringas. Ne norų objektai prieštaringi, bet pati noro prigimtis. Iš pradžių aš turiu suprasti noro prigimtį, prieš tai kol galėsiu suprasti konfliktą.
Viduje mes esame prieštaravimų būsenoje, ir šitas būsenos prieštaravimas iššauktas noru; noru , kuris yra, kaip mes anksčiau kalbėjome, siekimas malonumo ir siekimas išvengti kančios.
Ir taip, mes matome, kad noras – pagrindas bet kokio prieštaravimo, noras kažko tai ar nenoras ano yra dvigubas. Kai mes darome kažką malonaus, tai mes beveik neįdedam pastangų, ar ne tiesa? Bet malonumas atneša kančia, ir tada kyla kova, kad išvengti kančios. O tai juk vėl energijos praradimas. Kodėl pas mus aplamai egzistuoja susidvejinimas?
Gamta , žinoma turi susidvejinimą: Vyras ir moteris, šviesa ir tamsa, diena ir naktis; bet kodėl pas mus yra vidinis, psichologinis susidvejinimas? Prašau jūsų, pagalvokite apie tai kartu su manim, nelaukite , kad aš jums pasakyčiau atsakymą.
Kad tai išsiaiškinti , mes turime priversti padirbti jūsų asmeninį protą. Mano žodžiai – tik veidrodis, kuriame jūs turite stebėti patys save. Kodėl pas mus egzistuoja tas psichologinis susidvejinimasis? Ar ne todėl, kad mus nuo vaikystės mokė lyginti tai, kas yra ,su tuom ,kas turi būti?
Mes sąlygoti to, kas teisinga ar neteisinga, kas gerai ir kas blogai, kas moralu ir kas amoralu. Ar neatsirado šitas dvejinimasis ryšium su tuo, kad mes tikime, kad mąstymas tokiame supratime, priešingame tokiam supratimui kaip , prievarta, pavydas, priklausomybė, padės mums nuo to viso atsikratyti?
Ar ne naudojame priešingybę, kaip įrankį išvengti to, kas yra? Ar tai bėgimas nuo realybės? O gal tai vyksta todėl, kad tūkstančius metų jums piršo tai , kad turite turėti idealą, priešingą tam, kas yra, kad susitvarkyti su dabartimi.?
Kai jūs turite idealą, jūs galvojate, kad tai padės jums išvengti tai, kas yra. Bet tai niekada nevyksta. Jūs galite kultivuoti ne prievartą iki pat gyvenimo pabaigos ir tuo pačiu barstyti prievartos sėklas. Jūs įsivaizduojate, kokiu jūs turėtumėte būti, kaip jūs tūrėtumėte veikti, bet tuo tarpu jūs veikiate visiškai kitaip. Ir taip jūs matote, idealo ir tikėjimo principai neišvengiamai turi atvesti prie veidmainystės, prie nesąžiningo gyvenimo. Būtent idealas sukuria priešingybę tam, kas yra, ir todėl, kai jūs žinote, kaip pasielgti, atžvilgiu to, kas yra, priešingybės jau nebereikia.
Siekimas būti į kažką panašiam ar atitikti savo idealui – viena iš pačių svarbiausių prieštaravimų, sumaišties ir konfliktų priežasčių. Protas , esantis sumaištyje, kokiame lygyje jis bebūtų, taip ir lieka sumaištyje. O bet koks veiksmas gimęs sumaištyje, veda prie tolimesnės sumaišties. Tai aš matau labai aiškiai. Aš taip pat matau tai, taip pat aiškiai, kaip ir fizinį pavojų. Ir kas tada vyksta? Aš daugiau nebeveikiu sumaišties būsenoje. Tokiu būdu neveiklumas tampa pilnatvišku veiksmu.