Search
  • GBS

VI DalisPrievarta. Pateisinimas ir smerkimas. Idealas ir tai kas realiai egzistuoja



Baimė, malonumas, kančia, mintys ir prievarta  glaudžiai susijusios  tarpusavyje.

Daugelis iš mūsų jaučia malonumą naudodami prievarta prieš kitus, dėl neapykantos kažkokiai tai rasei ar grupei žmonių, nuo kovos su kitais. Bet tokioje proto būsenoje, kurioje bet kokio polinkio prievartai nebėra, egzistuoja džiaugsmas, neturintis nieko bendro su malonumu , gaunamu iš prievartos , kuri su savo prieštaravimais, neapykanta ir baime.


Ar galim mes prasibrauti iki pačių prievartos pašaknų ir tapti laisvais nuo jos? Kitaip mes gyvensim pastovioje kovoje vienas su kitu. Jei jus tenkina toks gyvenimo būdas, o , panašu kad, daugelį tai tenkina, tai gyvenkite ir toliau taip; jei jūs sakote:“Ką man daryti? Labai gaila, bet ji niekada nepasibaigs“, -tada mums nėra su jumis apie ką kalbėti. Jūs save užblokavote. Bet jeigu jūs sakote , kad tai įmanoma, tai gali pasitarnauti pagrindu tolimesniam mūsų bendravimui.


Tai va, aptarkime su jumis kartu, tie iš jūsų, kurie gebantys tokiam bendravimui, ar įmanoma visiškai nutraukti visas prievartos formas mumyse pačiuose ir tuo pačiu tęsti gyvenimą šitame siaubingai žiauriame gyvenime. Aš manau, kad tai įmanoma. Aš nenoriu , kad manyje reikštųsi nors menkiausias prievartos, įtarinėjimo, pavojau ar baimės bruožas. Aš noriu gyventi visiškoje ramybėje.


Tai nereiškia , kad aš noriu mirti. Aš noriu gyventi šitoje nuostabioje žemėje, noriu žiūrėti į medžius, gėlės upes, pievas, į moteris, vaikus ir tuo pačiu gyventi pilnoje harmonijoje su pasauliu ir su savim. Tai ką man daryti?

Jei mes žinosime, kaip žiūrėti į prievartą-ne tik į išorinę: karus, banalų antagonizmą, klasinius konfliktus,-bet ir į prievartą esančią mūsų viduje,-tada gal būt, mes ir pakilsim aukščiau prievartos.


Tai labai sudėtinga problema. Šimtmečių eigoje žmogus naudojo prievartą; religijos visame pasaulyje bandė sutaikyti žmones, bet nei vienai to padaryti nepasisekė. Taigi, jei mes norime įsigilinti į šį klausimą, mažų mažiausiai mes turime į tai atsižvelgti labai rimtai, nes tai mus nuves į visiškai kitokią srytį.Bet jei mes norime tik pažaisti su šia problema, dėl intelektualaus prasiblaškymo, mes toli nenueisime.


Jūs galite pagalvoti, kam kažką tai daryti, kai tiek daug žmonių žemėje nežiūri į tai pakankamai rimtai ir nieko šituo atžvilgiu nesiruošia daryti. Bet tai juk nemano rūpestis , kaip kiti į tai žiūri , rimtai ar ne. Aš pats žiūriu į tai pakankamai rimtai ir šito užtenka. „Aš ne sargas jūsų brolio“, aš pats , kaip žmogus, giliai suprantu šitą prievartos problemą, ir aš matau, kad manyje nėra polinkio į prievartą, bet aš negaliu pasakyti jums ar kažkam kitam: atsisakykite prievartos. Bet tai neturi prasmės, kol jus patys prievartai jaučiate poreikį.


Todėl , jei jūs ištikro norite suprasti prievartos problemą, pradėkime tyrinėjimą kartu. Kaip mums prieiti prie šitos prievartos problemos? Ar jūs galvojate , kad problemą reikia spręsti išoriniame pasaulyje ar  reikia ją tyrinėti tokią, kokia ji yra mūsų viduje. Jeigu jūs tikrai neturite polinkio į prievartą, tai prieš jus neišvengiamai iškyla klausimas: “Kaip man gyventi pasaulyje pilname prievartos, pavydo, žiaurumo?


Ar nepražūsiu jame “.Jei jūs užduodate tokį klausymą, tai, kaip man atrodo, jūs realiai negyvenate vidiniu pasauliu. Jei jūs randatės šitoje vidinėje būsenoje, tai pas jus visai nėra problemų. Jus gali įkalinti kalėjime už atsisakymą tarnauti armijoje, sušaudyti už tai, kad jūs nenorite kariauti, bet tai jums nėra problema , jei jus sušaudys. Tai ypatingai svarbu suprasti.


Mums reikia suprasti prievartą ne kaip idėja, bet kaip faktą, egzistuojantį žmogaus gyvenime, ir tas žmogus esu aš pats. Kad įeiti gyliau į šitą problemą, aš turiu būti atviras jai, aš turiu palikti save neapsaugotą prieš save patį. Nėra prasmės atverti save prieš jus, nes gal jūsų tai visai nedominą. Aš turiu būti tokioje proto būsenoje, kuri norėtų tai tyrinėti iki galo, nesustodama ir nesakydama, kad nenoriu eiti toliau.


Man turi būti visiškai akivaizdu, kad žmogus linkęs į prievartą. Aš reiškiau šitą polinkį pyktyje, mano seksualiniuose reikalavimuose, mano neapykantoje, kuri pagimdė nesutarimus, pavyde ir t.t. Aš pergyvenau visa tai ir įsisąmoninau visą tai, ir sakau sau: “Aš noriu suprasti šitą problemą pilnai, o ne vieną kažkokį fragmentą, tipo karo. Aš noriu suprasti šitą agresyvumą žmonyse, kuri taip pat yra ir gyvūnuose, kurios dalis esu Aš“


Prievarta netik tai , kai vienas žudo kitą. Aštriai pasakyti žodžiai-taip pat prievarta. Ji pasireiškia kai mes kažką grubiai atstumiame, kai mes paklūstame iš baimės.Ir taip prievarta-tai netik organizuota kova vardan dievo, vardan visuomenės ar šalies. Prievarta-tai kur kas gilesnis ir subtilesnis dalykas, ir mes pasistenksime įsigilinti į tai giliau.


Kai jūs vadinate save indusu , krikščioniu ar europiečiu , ar dar kaž kuom, tai demonstruojate prievarta. Ar jūs suprantate, kodėl tai prievarta? Todėl , kad jūs atskiriate save nuo kitų, nuo likusios žmonijos. Kai jūs atskiriate save nuo kitų, tikėjimu, tautybe, tradicijom, jūs gimdote prievartą. Todėl žmogus , siekiantis suprasti prievartą, nepriklauso jokiai šaliai, jokiai religijai, jokiai politinei partijai ar sistemai. Visos jo mintys užimtos tik tam, kad suprasti žmoniją . Prievartos atžvilgiu egzistuoja tik dvi filosofinės pozicijos.


Viena skelbia: prievarta-įgimta žmonijos savybė; kita skelbia: prievarta-tai rezultatas socialinės kultūrinės aplinkos, kurioje mes gyvename. Mūsų nedomina kokiai pozicijai mes  atstovaujam, -tai nesvarbu. Svarbu pats faktas, kad mes ją naudojam, o ne priežastis to. Viena iš populiariausių prievartos pasireiškimų-tai pyktis. Kai puola mano sesę ar žmoną, aš sakau, kad patiriu teisingą pyktį. Kada puola mano šalį, mano idėjas, mano principus, mano gyvenimo būdą, tai mano pyktis pateisinamas.


Aš taip pat pykstu kai puola ant mano įpročių, mano menkavertės nuomonės. Kai jūs skaudžiai užgaunate mane, ar įžeidinėjate, aš pykstu; jei jūs pabėgote su mano žmona, aš pradedu pavydėti, ir šitas pavydas skaitomas teisingu, todėl , kad mano žmona-mano nuosavybė.  Ir dažniausiai visos šitos pykčio formos morališkai pateisinamos. Žudimas vardan savo šalies taip pat patesinamas.


Taigi kai mes kalbame apie pyktį, kuris yra dalis prievartos, ar mes tyrinėsime jį, kaip teisingą ar neteisingą, atitinkamai žvelgdami į mūsų polinkius priklausomus nuo mūsų vidaus tradicijų, ar mes tyrinėsime pyktį , kaip faktą.? Ar aplamai egzistuoja teisingas pyktis? Ar tai tik pyktis? Ne egzistuoja nei bloga , nei gera įtaka, tiesiog yra įtaka. Bet kai mane įtakoja kažkas tai kas man nepatinka, aš vadinu tai bloga įtaka. Kai jūs ginate savo šeimą, savo šalį, mažą spalvotą skiautę, vadinama vėliava, tikėjimą, idėją, dogmą, daiktą, kurio reikalaujate, ar kuris yra jūsų nuosavybė, pats faktas šitos gynybos pasireiškia pykčiu .


Taigi, ar galite jūs žvelgti į pyktį, be pateisinimo, nesakydami: „Aš turiu ginti savo nuosavybę“ arba „Aš turėjau teisę pykti“, arba „Kaip kvaila buvo pykti“? Ar galite žiūrėti į pyktį, kaip į kažką egzistuojanti savaimę? Ar galite žiūrėti į pyktį visiškai objektyviai, t.y. nepateisinant ir nesmerkiant jo? Ar galite į tai žiūrėti būtent tokiu būdu?


Ar aš galiu žiūrėti į jus, nepriklausomai nuo to, ar jaučiu jums priešpriešą ar skaitau jus nuostabiu žmogumi? Aš galiu pamatyti jus tik tada , kada žiūrėsiu į jus su tam tikru dėmesiu, kuriame nebus paminėtų tarpusavio santykių aspekto. Ir ar aš galiu žiūrėti į pyktį tokiu pat būdu? O būtent, kad aš nebėgu nuo šitos problemos , nesipriešinu jai, kad aš stebiu šitą neįtikėtiną fenomeną be jokios reakcijos į jį.


Labai sunku žiūrėti į pyktį be aistros, nes jis yra dalis manęs, bet būtent taip aš bandau žiūrėti. Štai aš, linkęs į prievartą žmogus, nepriklausomai nuo to, juodas aš ar baltas, raudonas ar rudas. Man nėra svarbu, ar šitas polinkis paveldėtas ar įtakotas visuomenės; man svarbu viena: ar įmanoma būti laisvam nuo jos. Būti laisvam nuo prievartos-tai man yra viskas.


Tai man svarbiau negu seksas, maistas, padėtis, nes šitas polinkis žudo mane ir mūsų pasaulį, aš noriu tai suprasti, aš noriu būti aukščiau to. Aš jaučiu atsakomybę už visą šitą prievartą ir neapykantą pasaulyje. Aš sakau sau:“Aš sugebėsiu kažką padaryti, jei tik sugebėsiu pakilti aukščiau prievartos, neapykantos, nacionalizmo“. Ir tas jausmas, kad aš turiu tai suprasti, ištyrinėti pačiame savyje, duoda stulbinančią energiją, aistringą norą tyrinėti.


Bet pakilti virš prievartos-nereiškia užgniaužti ją, atmesti ją ar sakyti: „Ką gi, tai dalis manęs, ir nieko su tuom nepadarysi“ arba „Man nereikia šito“ . Aš turiu matyti prievartą, aš turiu ją ištyrinėti, aš turiu glaudžiai prie jos prisiliesti, bet toks prisilietimas neįmanomas , jei aš ją pateisinu ar teisiu. Netgi teisiant prievartą, pats tas faktas teisimo pateisina ją. Todėl aš sakau: nustokite kol kas teisti ar teisinti ją.


Tai gi, jeigu jūs norite nutraukti prievartą, jei jūs norite nustoti kariauti, tai kiek daug energijos jūs tam atiduodate? Nejaugi jums nesvarbu, kad jūsų vaikus žudo karuose, kad šaukia juos į karinę tarnybą ir ten su jais grubiai elgiamasi ir paverčia juos į mėsos gabalus? Argi tai jūsų nejaudina? Dieve mano jei jūsų tai nedomina, tai kas jus tada domina? Taupyti pinigus? Pramogauti? Vartoti narkotikus? Ne jau jūs nematote , kad prievarta jumyse pačiuose žudo jūsų vaikus? Ar jūs skaitote , tai kažkokia abstrakcija?


Jei jūs suinteresuoti, pabandykite įsigilinti į šią problemą visa savo širdim , visu savo protu. Jūs neįsitaisykite patogiai, sakydami „Ką gi papasakokite man apie tai“ . Aš kartoju jums , jūs negalite sekti, stebėti  pykčio ar prievartos, kol žiūrite smerkiančiai ar pateisinančiai. Ir jei jums tai ne taps deginančia problema, jūs nesugebėsite nutraukti pykčio ar prievartos.


Taigi,  visu pirmą , jūs turite pradėti mokytis. Jūs turite išmokti žiūrėti į pyktį, taip , kaip jūs žiūrite į savo žmoną ar vaikus. Jūs turite išmokti klausytis net politiko. Jūs turite išsiaiškinti, kodėl jūs neobjektyvus, kodėl jūs teisiate ar pateisinate; jūs turite suprasti, kad jūs teisiate ar pateisinate, todėl kad, pats teisimas ar pateisinimas yra dalis socialinės struktūros, kurioje jūs gyvenate, su jūsų sąlygotumais, tokiais kaip aš vokietis ar indusas, negras ar baltasis, kuom jūs ten bebūtumėte gimę su savo proto bukumu, kurį apsprendžia sąlygotumas.


Kad atskleisti kažką fundamentalaus, jūs turite būti gębūs įsigilinti giliai. Jei pas jus grubus ginklas, bukas instrumentas, jūs nesugebėsite įsigilinti. Todėl dabar mes norime mūsų instrumentą, mūsų protą  padaryti aštrų, kuris pasidarė bukas nuo visų tų teisimų ir pateisinimų. Jūs galėsite giliai įsigilinti, jei jūsų protas toks pat aštrus , kaip adata, toks pat tvirtas kaip deimantas.


Nėra prasmės įsidrėbus fotelyje , klausti: „Kaip man tokį protą padaryti?“ . Jūs turite norėti, kad jūsų protas tokiu taptu, taip , kaip jūs norite savo eilinio malonumo. Nepažeidžiamumo jausmas, jūsų protą daro buku ir kvailu, kuris atskyrė jus siena ir kuris yra dalis teisimo ir pateisinimo. Kai jūsų protas atsikratys šito, jūs galėsite, žiūrėti, tyrinėti, įsigilinti-ir galbūt pasieksite tokią būseną, kada visiškai įsisąmoninsite visą tiesą.


Ir taip grįžkime prie pagrindinės problemos: ar įmanoma išgyvendinti prievarta mumyse pačiuose? Jei jūs sakote:“ Jūs nepasikeitėte, kodėl gi?“-tai taip pat viena iš prievartos formų. Aš taip nesakau, aš nesiruošiu jus kažkuom įtikinėti. Tai jūsų gyvenimas, -ne mano, jūsų gyvenimo būdas-tai jūsų reikalas. Aš klausiu, ar gali žmogus, gyvenantis bet kokioje visuomenėje, pilnai išsilaisvinti iš polinkio prievartai? Jei tai įmanoma, tai pats tas procesas atves prie visiškai kito gyvenimo būdo.


Daugelis iš mūsų prievartą laiko gyvenimo normą. Du siaubingi karai nieko mūsų neišmokė. Jie statė vis daugiau barjerų tarp žmonių, tarp jūsų ir mūsų. Bet ką daryti tiems, kas nori atsikratyti prievartos?


Aš negalvoju, kad kažką galime pasiekti analizės būdu, kas ją bevestų-jūs pats ar profesionalus analitikas. Galbūt mums pasiseks save pakeisti, gyventi kažkiek ramiau, stipriau jausti meilę, bet tai neduos pilnatvės jausmo. Bet vis dėlto aš turiu žinoti, kaip vesti analizę, todėl , kad analizės procese mano protas neįtikėtinai aštrus, ir ta aštrumo, dėmesio, rimtumo kokybė leidžia viską priimti pilnatviškai. Žmogus nepajėgus viską apimti vienu žvilgsniuoja. Matymo ryškumas galimas tik tada , kai žmogus mato visas detales, o po to vyksta šuolis į pilną, visaapimantį matymą.


Kai kurie iš mūsų, kad atsikratyti prievartos, naudoja neprievartos idealą: mes galvojame, kad , turėdami priešingą idealą, atsikratysime nuo tikros prievartos. Bet tai neįmanoma. Pas mus jau buvo nesuskaičiuojami kiekiai idealų, jais pilnos visos šventos knygos, bet mes visgi linkę į prievartą. Tai kodėl mums nepradėjus mokytis neprievartos, kad paskui visiškai užmiršti šitą žodį?


Jei jūs norite suprasti kažką egzistuojančio, jūs turite tam atiduoti visą savo dėmesį, visą savo energiją. Šitas dėmesys ir energija išsisklaido, kai jūs sukuriate fiktyvų idealų pasaulį. Ar galite visiškai atsiriboti nuo idealo? Žmogus , kuris pakankamai rimtas, siekiantis išsiaiškinti, kas yra priežastis, kas yra išmintis, kas yra meilė, apskritai neturi idėjų, jis gyvena tik tame, tai kas yra.


Kad ištirti patį savo pykčio faktą, jūs turite atmesti bet kokį jo vertinimą, nes kai tik jums ateina mintis priešinga esamai, prasideda vertinimas ir todėl jūs negalite matyti , taip kaip yra realybėje. Kai jūs sakote, kad kažko nemylite ar nekenčiate tai yra faktas, nors ir skamba siaubingai.


Jei jūs žiūrute į šį faktą, pilnai į jį pasinerdami, jis paprasčiausiai nustoja egzistuoti. Jei jūs sakote: “Aš neturėčiau nekęsti, mano širdyje turi būti meilė“,-tada jūs gyvenate veidmainystės pasaulyje, dvigubo elgesio standarte. Gyventi pilnatviškai , esamame momente, vadinasi gyventi tame taip- kaip yra, gyventi realybėje, be jokio vertinimo ar teisimo. Tada jūs  taip pilnai suprantate tą faktą, kad jūsų pyktis nustoja egzistuoti. Kai jūs aiškiai matote problemą, ji nustoja egzistuoti.


Bet ar jūs galite aiškiai matyti prievartos faktą? Prievartos faktą ne tik išorėje, bet ir viduje? Tai reikštų , kad jūs pilnai laisvi nuo prievartos, todėl kad nesiekiate ideologijos , kad atsikratyti nuo jos. Tam reikalinga labai gili meditacija, o ne žodinis  su tuom sutikimas arba nesutikimas.


Jūs perskaitėte eilę teiginių,  bet ar supratote realiai? Jūsų sąlygotas protas, gyvenimo būdas, visa visuomenės struktūra, kurioje jūs gyvenate, maišo tam, kad pamatyti šitą faktą ir išsilaisvinti nuo jo akimirksniu. Jūs sakote: „Aš pagalvosiu apie tai, aš išsiaiškinsiu ar įmanoma išsilaisvinti nuo prievartos ar ne. Aš norėčiau, aš pabandysiu“. Tai vienas iš pačių siaubingiausių pareiškimų: „Aš norėčiau , aš pabandysiu“. Geriausiai jums nebandyti: arba daryti arba ne. Jūs remiatės laiku, kai namas jau dega. Namas dega dėl prievartos visame pasaulyje, ir jumyse pačiuose, o jūs sakote: „Leiskite man pagalvoti , kokia ideologija pasirodys pati veiksmingiausia, kad užgesinti ugnį?“. Kai jūsų namas dega, ar jūs aptarinėjate spalvą žmogaus plaukų nešančio vandenį?

3 views0 comments

Recent Posts

See All

OŠO