Search
  • GBS

Jiddu Krišnamurti II dalis - Savęs tyrinėjimas.Paprastumas ir kuklumas.Sąlygotumas

Updated: Aug 17, 2020




Jei jūs manote ,kad save suprasti svarbu tik todėl , kad aš ar kitas apie tai pasakė,kad tai svarbu, tai aš bijau, kad bet koks kontaktas ar bendravimas tarp mūsų neįmanomas.Bet jei mes sutinkame, kad save suprasti pilnai yra labai svarbu, tada tarp mūsų bus visiškai kitokie santykiai, tada mes galėsime kartu tyrinėti ir tas tyrinėjimas bus gilus, išmintingas ir džiaugsmingas.


Man nereikalingas jūsų tikėjimas.Aš nebandau save, kaip autoritetą, iškelti.Aš neturiu jus ko mokyti.Aš neturiu nei naujos filosofijos, nei naujos sistemos, nei naujo kelio į realybę.Nėra kelio į realybę, kaip ir nėra kelio į išmintį.Bet koks autoritetas, koks jis bebūtų, ypatingai mąstymo ir suvokimo terpėje yra kenksmingas ir griaunantis.Lyderiai pražudo pasekėjus,o pasekėjai lyderius.


Vienu metu jūs turite būti ir mokytojais ir mokiniais.Jūs turite iškelti klausymą, ar viską ką žmogus laiko vertingu ir būtinu yra taip svarbu.Kai jūs nesate kažkieno tai pasekėjai, jūs jaučiatės vieniši.Tai būkite vieniši.Kodėl jūs bijote būti vieniši?Todėl, kad jūs atsiduriate vienui vienas prieš save patį, jūs pamatote koks jūs esate ir įsitikinate, kad jūs tuščias, kvailas, bukas žmogus,perpildytas kaltės ir pavojaus jausmo, kad jūs smulkus, niekingas,nerealizavusi savęs būtybė, gyvenanti iš “antrų rankų”.Susitikite su šituo faktu vienas prieš vieną, įsižiūrėkite į jį ir nebėkite nuo jo.Tuo metu, kai jūs bėgate,atsiranda baimė.


Tyrinėdami save, jūs neįzoliuojate savęs nuo kito pasaulio.Tai nėra kažkoks nesveikas procesas.Visame pasaulyje žmogus susirūpinęs tomis pačiomis problemomis, kaip ir jūs.Todėl tyrinėti save, tai nereiškia būti desperatišku.Juk skirtumo tarp individuamo ir kolektyvo nėra.Tai tikras faktas.


Aš sukūriau pasaulį tokį,koks esu aš pats. Todėl neleiskite pasiklysti sau toje kovoje tarp dalies ir visumos.Aš turiu įsisąmoninti visą visumą savęs, o tai įmanoma tik tada, kai protas  išeina už individualios ir socialinės ribos. Tokiu būdu aš pats galiu tapti dėl savęs niekada negestančiu žiburiu.


Kaip gi man pradėti suprasti patį save? Štai aš-ir kaip man tyrinėti save,suprasti, kas iš tikro vyksta manyje? Aš galiu save stebėti santykiuose,tai ir yra visas gyvenimas.Beprasmiška, sėdint kampe, medituoti apie save patį.Aš egzistuoju santykiuose su žmonėmis, daiktais ir idėjomis, ir, tyrinėjant santykius tarp žmonių , daiktų, taip pat  ir viduje, pradedu suprasti save.Bet koks kitas suvokimas apie pačio savęs supratimą yra paprasčiausiai absrtakcija.Aš negaliu tyrinėti savęs abstrakčiai, aš nesu abstrakti būtybė, todėl aš turiu tyrinėti save tokį, koks esu , o ne kokiu norėčiau būti.


Suvokimas nėra intelektualus procesas.Žinių įgijimas ir savęs tyrinėjimas-du skirtingi dalykai.Nes žinios, kurias jūs kaupiate apie save, visada yra praeitis.Protas sąlygotas praeities-tai protas pilnas gedėjimo.Savęs tyrinėjimas nepanašus į užsienio kalbos mokymasi,technologijų ar mokslo, tada jūs ,suprantamai, turite kaupti ir įsiminti.Psihologijos sferoje tyrinėjimas savęs vyksta dabartyje, o žinios gi-visada praeityje. Ir kadangi dauguma iš mūsų gyvena praeitim ir patenkinti praeitim, žinios mums patampa labai svarbios.


Štai kodėl mes lenkiamės eruditams,prieš protingus ir gudrius. Bet jei jūs mokotės visą laiką, mokotės kiekvieną minutę, mokotės stebėti ir klausytis , mokotės suprasdami ir veikdami, tada jūs atskleisite, kad mokymasis-nepertraukiamas judėjimas be praeities.

Jei jūs sakote, kad studijuosite save neskubėdami, kas kart pridėdami po truputį, tai tada jūs studijuosite save ne tokį, koks esate dabar, o iš sukauptų žinių pusės. Mokymasis reikalauja didelio dėmesingumo ir gebėjimo priimti; to nėra, kai yra idėja,nes idėja-tai praeitis,dominuojanti virš tikrovės.Tada protas jau nėra greitas, lankstus, gyvas. Daugelis iš mūsų nejautrūs net fiziškai.


Mes persivalgome, nesirūpiname taisyklinga dieta, daug rūkome ir geriame, taigi mūsų kūnai grubėja, pasidaro nebejautrūs.Todėl silpsta pačio organizmo gebėjimas įsisavinti,priimti. Kaip gali protas būti labai gyvas, imlus,kai pats organizmas tingus ir mieguistas? Mes galime būti imlus atžvilgiu kažkokių tai dalykų, kurie liečia mus asmeniškai, bet turėti pilną imlumą visa ko atžvilgiu ir kuris apimą visą mūsų gyvenimą, įmanoma tik tada kai nėra skirtumo tarp organizmo ir psichikos.Tai-pilnatviškas judėjimas.


Kad kažką suprasti, jūs turite tuom gyventi, jūs turite tai stebėti, žinoti visą jo sudėti, prigimtį, struktūrą, judėjimą.Ar bandėte kada nors įsigyventi į save? Jei pabandysite, tai jūs pradėsite suprasti, kad jūsų struktūra- ne statiška. Jūs- tai kažkas pastoviai kintančio,atsinaujinančio, gyvo; kad gyventi su tai kas gyva, jūsų protas turi būti gyvas. Bet jis negali būti gyvas, jei yra įkalintas nuomonės, vertinimo ir palyginimo.


Kad galėtumėte stebėti judėjimą savo proto ir širdies, visos jūsų esybės, pas jus turi būti laisvas protas. Ne toks kuris sutinka ar nesutinka su kažkokia tai nuomone, ginčijasi dėl žodžių, o toks protas, kuris trokšta suprasti-ir tai labai sunku, todėl kad daugėlis iš mūsų nemoka matyti ir klausyti savo paties gyvenimo, taip kaip nemoka matyti upės grožio ar klausytis medžių lapų šnarėjimo.


Mes negalime matyti aiškiai, kai  mes kažką vertiname ar teisiame,ar kai protas užimtas nenutrūkstamu plepėjimu.Tada mes nepastebime to , kas yra. Mes priimame tik sukurtas mūsų pačių projekcijas. Kiekvienas iš mūsų turime  nuomone apie save patį ar tokį , koks turėčiau būti. Bet tas požiūris visiškai neleidžia mums matyti, kokie mes ištikro esame.


Viena iš sunkiausiu dalykų pasaulyje-žiūrėti į ką nors paprastai. Nuo to,kad mūsų protai labai sudėtingi, mes praradome gebėjimą į viską žiūrėti paprastai,paprastumo gebėjimą. Aš neturiu omeny paprastumą rengiantis ar renkantis maistą-reikalas ne tame, kad nešioti tik vieną raištį per klubus, daryti susilaikymo rekordus, ar kažkokius kitus kvailius poelgius, kuriuos kultivuoja šventieji,-bet tą paprastumą, kuri suteikia galimybę žiūrėti į dalykus paprastai, be baimės, kuri leidžia mums matyti save tokiais , kokie esame ištikro:sakyti , kad mes meluojame, kai mes meluojame, nebandydami tai paslėpti ar pabėgti.


Tam , kad suprasti save , mes turimę būti kuklūs. Jei jūs pradėsite nuo to, “Aš žinau save”, tai jūs jau nustojote tyrinėti save;jei jūs sakote:”Manyje labai mažai to, ką būtų galimą tyrinėti, todėl , kad aš paprasčiausiai tai, ką sukaupiau iš savo atminties,tai mano idėjos, pergyvenimai, tradicijos”,-tai ir šituo atveju jūs nutraukėte savęs tyrinėjimo procesą.


Tuo metu , kai jūs sakote , kad jūs kažko pasiekėte, jūs prarandate tyrumą ir kuklumą; tuo momentu , kai jūs darote išvadas ar pradedate tyrinėti, remiantis žiniomis ,tai tada tuom ir baigėsi jūsų tyrinėjimai, todėl kad jūs išaiškinate nauja senais terminais.O tuo metu, kai neturite pagrindo po kojomis, jei nėra pasitikėjimo, nėra pasiekimų, egzistuoja laisvė matyti, siekti. O kai yra laisvė matyti, jūs visada matote nauja. Savim pasitikintis žmogus –miręs žmogus.


Bet kaip mes galime įgyti laisvę matyti ir tyrinėti, jei nuo gimimo momento ir iki mirties mūsų protas formuojasi tam tikroj kultūroje, santikyje su siauru mūsų AŠ šablonu? Šimtmečių eigoje mes buvome sąlygoti tautybe, kastomis, klasėmis, tradicijomis, religija, kalba, auklėjimu, literatūra, menu, įpročiais, visokios rūšies propaganda , ekonominiais spaudimais, maistu, kurį valgome, klimato, kuriame gyvename, šeima, draugais, mūsų pergyvenimais-visokia įtaka, kokią tik galime įsivaizduoti , ir todėl mūsų reakcija į bet kokią problemą yra sąlygota.


Ar suvokiate, kad jūs sąlygoti?-štai pirmas klausymas kurį turite užduoti sau, o ne apie tai, kaip išsilaisvinti iš jūsų sąlygotumo.Galbūt jūs niekada nuo jos neišsilaisvinsite.Jei jūs sakote:”Aš turiu iš jos išsilaisvinti”,-jūs galite pakliūti į kitokią sąlygotumo formą.Ir taip , ar jūs įsisąmoninote, kad jūs sąlygoti? Ar  jūs žinote , kad kai jūs žiūrite į medį ir sakote”tai ąžuolas”ar “tai bananas”,tai medžio nustatymas, tai žinome iš botanikos, tai sąlygoja mūsų protą, kad žodis stoja tarp jūsų ir faktiško medžio matymo? Kad kontaktuoti su medžiu,jūs turite paliesti jį, žodžiu to nepadarysi.


Kaip jūs galite sužinoti,kad jūs sąlygoti?Kas jums apie tai pasakys?Kas jums sako apie tai ,kad jūs alkani-ne teoriškai, o faktiškai, taip pat kaip ir apie tai,kad jūs sąlygoti?Ar ne pasakys apie tai jūsų reakcija į problemą ar iššūkį?Jūs reaguojate į kiekvieną iššūkį savo atitinkamu sąlygotumu,o jūsų sąlygotumas,esantis neadekvatus, visada reaguoja neadekvačiai.


Kai jūs pradedate įsisąmoninti tai, ar neiššaukia jūmyse , šitas sąlygotumas rase, religija, kultūra tokio jausmo,tartum būtum kalėjime?Paimkime nors vieną formą sąlygotumo-nacionalybe.Suvokite tai labai rimtai, giliai, pažiūrėkite ar teikia jums tai malonumą ar susijaudinimą, ir jei jus tai sujaudina , ar nenorite iš to išsilaisvinti,prasiveržti pro bet kokį sąlygojim? Jei jūs patenkinti tuo sąlygotumu, akivaizdu jūs nieko nedarysite, bet jei jūs įsisamonindami nejaučiate pasitenkinimo,jūs aiškiai suprasite, kad jūs niekada negyvenote neveikiami sąlygojimo.Niekada. Ir todėl jūs visada gyvenate praeityje,kuri mirusi.


Pamatyti , kiek jūs sąlygoti, galite tada ,kai jūsų malonumas nutraukiamas konfliktu, arba kada jūs bandote išvengti skausmo.Kai aplink jus viešpatauja  laimė:jūsų žmona jus myli, o jūs ją, pas jus didelis namas, nuostabūs vaikai ir daug pinigų,tada jūs visiškai nesuvokiate sąlygojimo.


Bet kai visa tai griūva, kai jūsų žmona žiūri į kažką kitą, kai nebetenkate pinigų, ar kai jums gresia karas ar kitoks pavojus,-čia tai jau jūs tūrėtumėt matyti , kad jūs sąlygoti.Kai jūs kovojate su visokios rūšies netvarka ar saugote save nuo išorinio ar vidinio pavojaus, jūs žinote , kad jūs sąlygoti.Taigi daugelis iš jūsų didžiąją dalį laiko esate pergyvenimo ,neramybės būsenoje didesnėje ar mažesnėje, pati ta įtampos būsena parodo ,kad jūs esate sąlygoti.Kai glostai gyvulį jo reakcija mums bus palanki  ,bet tik nusiteik priešiškai ir jis iškart pasišiauš.


Mums svarbus mūsų gyvenimas, politika, ekonominė padėtis, mus jaudina baimė, žiaurumas ir kančia esanti pasaulyje ir mumyse ir viso to pasekmėje mes suvokiame, kokie ankštūs tie sąlygotumo rėmai, kurie mus kausto.Tai ką gi mums daryti?Susitaikyti su šita įtampa ir gyventi su ja, kaip kad gyvena daugelis iš mūsų, priprasti prie šito, kaip priprantama gyventi su skausmu nugaroje? Ar iškelti tai?


Visi mes linkę susitaikiti su visuo tuo, teisindamiesi aplinkybėmis.”Jei aplinkybės būtų palankios, aš būčiau kitoks”,-sakome mes.”Duokite man galimybę ir aš realizuosiu save”,arba”Mane slopina nesąžiningumas viso šito”,-sakome mes, visada perkraudami atsakomybę už mūsų nesėkmes ant kitų ar ant supančios mus aplinkos ar ekonominės padėties.


Jei žmogus susitaiko su savo beviltiška padėtim, jo protas tampa bukas. Tokiu pat būdu žmogus gali priprasti prie jį supančio grožio, kad jis gali nustoti tai pastebėti. Žmogus tampa be jausmis, žiaurus, beširdis ir jo protas stipriau bunka.Jei mes nepriprantame prie savo negandų, tai mes bandome gelbėtis pabėgimu, vartodami narkotikus , alhogolį, prisijungdami prie kažkokios tai politinės grupuotės, šaukiam, rašom, vaikštom į futbolo varžybas ar bažnyčia, arba surandame kitokios rūšies malonumų.


Kodėl taip vyksta , kad mes bėgame nuo realybės, nuo tikrų faktų? Mes bijome mirties, -aš paprasčiausiai imu tai , kaip pavyzdį.Mes išgalvojame visokios rūšies teorijas, viltis, tikėjimą, kad pabėgti nuo mirties, bet juk faktas tai lieka.Kad suprasti kažkokį tai faktą, mes turime žiūrėti į jį, o ne bėgti nuo jo.Daugelis iš mūsų patiria baimę prieš gyvenimą, taip pat , kaip ir prieš mirtį. Mes bijome dėl savo šeimos, bijome visuomenės nuomonės, bijome prarasti darbą, padėti ir daugelį kitų dalykų.Paprastas faktas tame, kad mes aplamai bijome;ne tame , kad mes bijome vieno ar kito.Kodėl gi mes negalime tiesiai  priimti to fakto?


Jūs galite priimti tą faktą tiesiai tik dabartyje, bet jei jūs niekada neleidžiate jam būti dabartyje, todėl , kad visą laiką bėgate nuo jo, jūs niekada negalėsite su juo susitikti, kadangi jūs kultivuojate visą, būdų nuo jos bėgti , sistemą, jūs įkalinti to įpročio bėgti.


Jei jūs pakankamai imlūs ir atsakingi, tai jūs ne tik suvoksite jūsų sąlygotumą, bet ir suprasite koks pavojingas yra jos rezultatas:tai žiaurumas ir neapykanta. Tai kodėl gi matydami pavojų savo sąlygotumo, jūs neveikiate? Ar jūs to nedarote , todėl kad jūs tingūs? Juk tingėjimas-tai energijos trūkumas. Bet gi energijos trūkūmo nebūtų , jei jūs betarpiškai susidurtūmėte su fiziniu pavojumi, tokiu, kaip pavyzdžiui, gyvatė jūsų kelyje, skardis ar ugnis.Tai kodėl gi jūs neveikiate, matydami pavojų savo sąlygotumo? Jei jūs matytumėte, kad nacionalizmo pavojus grasina jūsų visuomenei, ar gi jūs neveiktūmėte?


Atsakymas vienas- jūs nematote. Naudodami intelektualinę analizę, jūs , galbūt, ir matote, kad nacionalizmas veda į susinaikinimą, bet šitame matyme nebus emocinio faktoriaus. Tik tada kai dalyvauja emocinis faktorius, jūs atgyjate, tampate veiklūs.

Kai jūs matote pavojų jūsų sąlygotumo tik intelektualiame aspekte, tai ir tada jūs nieko nesiimate jos atžvilgiu.Jeigu pavojus priimamas kaip idėja, kyla konfliktas tarp idėjos ir veiksmo , ir tas konfliktas atima jūsų energija. Tik tada , kai sąlygotumą ir jo pavojų matote vienu metu, taip kaip matytumėte bedugnę priešais save, tada jūs veikiate. Tokiu būdu matymas yra veiksmas.


Daugelis iš mūsų eina per gyvenimą, neskirdami pakankamai dėmesio, nemąstant reaguojame į mus supančia aplinka, kurioje mes buvome išauklėti , ir tokios reakcijos sukuria tik tolesnę priklausomybę, tolesnį sąlygotumą. Bet tuo momentu, kai jūsų dėmesys nukreipiamas į jūsų sąlygotumą, jūs matote, kad pilnai išsilaisvinote iš praeities. Kad ji pati atkrenta nuo jūsų.



#Krišnamurti #išmintis #yoga

3 views0 comments