Suinteresuotas susitelkimas į save.Padeties troškimai.Baimė ir totali baimė.Mastymo fragmentavimai.Baimės pabaiga.
1.Kas jums įdomiausia gyvenime?Kas daugiausia domina?Teisingas atsakymas-aš pats,mano šeima,pripažinimas,garbės siekimas,valdžia,pakilti virš kitų.
2. Bet mes nepripažįstam,tai gėda taip galvoti,neteisinga,dėl ideologinių ir tradicinių sumetimų,bet faktas lieka,mes centruojamės į save.Padedam kitiems ,bet dėmesį gauname,pripažinimą,pasitenkinimą.
3. Neapgaudinėjant savęs pripažinkim,tai ko as iš tikrųjų noriu,tai pasitenkinimo,ar tai būtų seksas,ar pagalbą kitiem,ar tapti šventuoju ar politiku.
4. Tai ko mes iš tikrųjų ieškome ,tai pasitenkinimo,kuriame nėra vietos nepasitenkinimui.Mes visi siekiame pasitenkinimo šeimoje darbe irt.t Norime aukštai sėdėti. Viduje mes-sukuriai kančios,todėl išorėje mums malonu,kai mus pripažįsta,aukština.
5. Tas noras būti aukščiau kitų-viena iš agresijos formų,o priežastis agresijos-baimė. Iš baimės pasirodyti silpnam,naudojame smurta prieš silpnesnius.
6. Mes visi bijome ir ji konkreti,nėra abstrakčios baimės.Baimė neturėti maisto ar pinigų,baimė ką apie jus galvoja,prarasti padėtį visuomenėje,prieš skausmą ar ligą,būti apjuoktam,nesužinoti meilės ar nebūti mylimam,prarasti mylimą,vaikus,prieš mirtį,kad neatitinkate įvaizdžio kurį apie jus sukūrė visuomenė.
7.Baimė viena iš didžiausių gyvenimo problemų.Protas apimtas baimės gyvena sumaištyje,konflikte,todėl jis tampa iškreiptu ir agresyviu.Jis nebando ieškoti kitokio mastymo ar atsisakyti įprasto mastymo,o tai pagimdo veidmainiškumą.Mes užsidedame kaukes.Viena iš pagrindinių baimės priežasčių-mūsų nenoras matyti save tokiais kokie esame.Mes stengiamė pabėgti nuo baimės,sukuriame idėjas ar įsivaizdavimus,bet tai tik sustiprina baimę.Todėl kaip ir pačią baimę,taip ir būdus jos išvengti, mes turime ištirti.Protas stengiasi įveikti baimę,pavergti disciplina,kontroliuoti,bet tada atsiranda trintis,konfliktas ir čia mes prarandame daug energijos.
8. Pirmą ,ką turime išsiaiškiti,kaip atsiranda tai,ką turime omeny apie žodį‘‘baimė‘‘.Aš klausiu savęs,netai ko ašbijau,otai kas yra baimė.
Aš vedu tam tikrą gyvenimo būdą ir mastau atitinkamai,turiu tam tikras dogmas ir tikėjimus ir aš nenoriu ,kad tai būtų pažeista,nes tai sukeltų nestabilumo būseną.Tai smegenų lastelės sukuria šabloną ir nenori sukurti kito šablono,kuris negali būti neapsprestas ir sukelti nestabilumo buseną.Judesys nuo stabilaus iki neapibrėžto-tai tai ką aš vadinu baimę.
Dabar sededeamas čia aš nieko nebijau,bet už esamo momento ribos yra gilesnis proto sluoksnis,kuris sąmoningai ar pasamoningai masto,kas gali jam nutikti iš praeities ar ateities ir tokiu būdu mes bijome ir ateities ir praeities Aš padalinau laiką į praeitį ir ateitį.Įsijungia mintis ir sako:Būk atsargus,kad tai nepasikartotų,pasiruošk ateičiai,dabar kažką turi,bet ateity gali prarasti“
9.Dabar paimkit savo specifinę baimės formą,stebėkite tai,stebėkite jūsų reakcija į ją.Ar galite ją stebėti be mažiausio noro pabėgti,pateisinti,smergti ar užgniaužti?Ar galite stebėti baimę ,neminant to žodžio,kuris yra priežastis jos.Ar galite žiūrėti į mirtį, be to žodžio kuris sukelia mirties baimę.Pats tas žodis sukelia jaudulį,ar netaip.?Ar ne tas mirties pavyzdys jūsų atmintyje,apie tas mirtis kurias jūs matėt ir tiesiogiai susidūrėte,ar ne tas įvaizdis jums išaukia baimę?Ar jūs ištikrūjų bijote,kad jums ateis galas,o ne įsivaizdavimas apie jį.Ar baimę kelia pats žodis‘mirtis‘,ar reali gyvenimo pabaiga.Jei baimė kyla nuo žodžio ar prisiminimo,tai visai ne baimė.
Jūs sirgote,prieš du metus ir dabar likę prisiminimai apie kančias,dėl ko atmintis sako:‘Būk atsargus,kad vėl nesusirgti“.Taip atmintis su savo asociacijom sukuria baimę.Bet tai baimė be pagrindo,nes iš tikro jūs dabar sveikas.Mintis kuri visada sena,todėl kad yra atminties atsakas(prisiminimai visada seni) ir ji veikdama laike,sukuria baimės jausmą to ko mes bijome.Bet tas,kuris išaukia baimę nėra tikrasis faktas.Tikras faktas tai,kad jūs sveiki,bet pergyvenimai likę prote,kaip prisiminimai,prikelia mintį:‘Būk atsargus,nesusirk vėl‘.
10. Mes išsiaiškinome,kad mintys gimdo kažkokią baimės rūšį,bet ar yra aplamai baimė,nepriklausoma nuo kokių tai aplinkybių?Ar visada baimė yra minčių rezultatas?Mes bijome mirties,ar tai kas gali nutikti rytoj,ar po kažkurio laiko.Yra kažkoks atstumas tarp dabarties ir to kas gali nutikti.Mintis patyrė tą būsena.Stebint mirtį ji sako:‘aš mirsiu‘-ir sukuria baimę mirti.Bet jei taip neatsitiktų,ar iš vis gyvuotų kažkokia tai baimė?
11. Ar baimė yra minčių rezultatas?Jei gu taip,tai ęsant minčiai visada senai,tai ir baimė sena.Kaip mes jau nustatėme mintis visada sena,vadinasi tai ko mes bijome yra seno pasikartojimas.Mintis apie tai ,kas jau buvo ,projektuojasi i ateitį , sukurdama ten baimę.Vadinasi mintis atsakinga už baimę.Kad įsitikinti,kad taip yra galite patys.Kai prieš akis kažkas iškyla be tarpiškai,baimės nėra.Ji kyla tik tada ,kai įsijungia mintis.Dabar iškyla klausimas:ar įmanomą ,kad protas gyventų pilnai,visas dabartyje?Tai įmanoma tik tokiam protui,kuriame nėra baimės,bet kad tai suprasti,jūs turite suprasti laiko ir minties struktūrą.
Kai jūs tai suprasite ne intelektualiai,ne žodžių lygmeny,o visa savo natūra,savo širdim, savo protu,visu savo vidum,tada jūs būsite laisvi nuo baimės,tada protas gali naudotis mintimis,negimdydamas baimės.
Mastymas,kaip ir atmintis reikalinga mūsų gyvenime.Tai vienintelis instrumentas,kurio mes naudojamės bendraudami,atlikdami darbus ir t.t.Mintis-tai atminties atspindys,kalba,kuri sukaupta dėka patirties,žynių,tradicijų,, laiko ir remiantis tuo mes reguojame,o tas reagavimas ir yra mastymas.Tokiu būdu mintys reikalingos tam tikrame lygyje,bet kai ji save psichologiškai orientuoja į ateitį ar praeitį,ji pagimdo baimę,taip pat ,kaip pagimdo ir malonumą.Protas pasidaro bukas ir iš čia neišvengiamai jis tampa inertiškas.Todėl aš klausiu savęs:‘‘Kodėl aš mastau apie praeitį,sekoje malonumo ir kančios,žinodamas,kad toks mastymas gimdo baimę?“Bet ar gali mintis psichologiškai pati sustoti,nustoti veikusi;kitaip baimė niekada nesibaigs.
12. Minties funkcija tokia,kad visada būti užimtai.Dauguma iš mūsų nori,kad mūsų protas būtų tiek užimtas,kad neturėtume galimybės pažvelgti į save tokį koks esi iš tikro.Mes bijome save pamatyti tuščiais ir bijome žiūrėti į savo baimes.Blaiviu protu jūs galite sąmoningai pamatyti savo baimes,bet ar galite įsisąmoninti jas giliose savo sąmonės sluoksniuose?Ar galime padalinti baimę į sąmoninga ir pasąmoninga?Tai labai svarbus klausimas. Psihologai analitikai atskiria baimes esančias viršutiniuose ir apatiniuose sluoksniuose,bet sekant psichologais ,sutinkant su manim,jūs tik aiškinsit mūsų žinias,teorijas,mūsų dogmas;jūs nesuprasite PATYS SAVĘS.Teorijos kitų žmonių,kokios jos bebūtų,neturi jokios reikšmės.Tik PATYS SAU turite užduoti klausimą, argalima baimę padalinti į sąmoninga ar pasamoninga,ar yra viena-vienintelė baimė,kuriai mes priskiriame įvairias formas.Yra vienas noras ,vienintelis noras-jūs norite;objektai norų keičiasi,o pats noras lieka.Tai remiantis tuo,gal ir baimė yra viena?Mes bijome įvairiausių dalykų,bet pati baimė yra viena.
Kada jūs aiškiai suprasite,kad baimė negali būti padalinta,jūs pamatysite,kad visiškai atsikratėte tos pasąmoningumo problemos ir nuo viso to, kuo užsiėmę psichologai ir analitikai.Kai jūs supratote,kad baimė –tai vienas judėjimas,kuris išreiškia save per įvairius kelius ir kai jūs matote patį tą judėjimą,o nę tą objektą į ,kurį jis orientuotas,jūs atsiduriate prieš sunkiausią problemą:kaip jums priimti tą judėjimą be fragmentavimo į kurį labai linkęs protas?
13. Gyvuoja tik viena pilnatviška baimė.Bet kaip gali protas,kuris masto fragmentais,matyti pilną vaizdą?Ar įmanoma tai?Mes gyvename matydami vaizdą fragmentais ir galime žiūrėti į pilnatvišką baimę,tik per fragmentuotą mastymo procesą.Visas procesas,visas mastymo mechanizmas sudarytas iš visko padalinto į fragmentus:aš myliu jus,aš nekenčiu jūsų,jūs mano draugas,jūs mano priešas,mano darbas,mano polinkiai,pomėgiai,mano padėtis,mano žmona,mano vaikas,mano šalis,mano dievas,jūsų dievas,-visą tai,tik mastymo fragmentai.Ir mastymas stebi ar bando stebėti totalią baimės būsena,bet priveda jį prie fragmentų,todėl mes matome,kad protas apimti tą totalią baimę gali tik tada,kai nebėra minčių judėjimo.
14. Ar galite jūs stebėti baimę,be įsikišimo žinių,kurias jūs sukaupėte apie ją?Jeigu negalite,tada,tai ką jūs stebite-tai praeitis,ojei galite,tai pirmą kartą jūs tai darote be proto įsikišimo.Jūs galite stebėti,tik tai tada,kai jūsų protas labai ramus,panašiai,kaip kad jūs galite išgirsti kitą žmogų,tik tada,kai jūsų protas nekalba,vesdamas dialoga pats su savim apie savo asmenines problemas ir pavojus.Ar galite tokiu būdu žiūrėti į savo baimę,nebandant įveikti ją,atsidaužiant į kitą kraštutinumą-drąsą? Ar galite tikrai žiūrėti į baimę ir nebandyti pabėgti nuo jos? Kada jūs sakote:‘‘Aš turiu kontroliuoti ją,aš turiu atsisakyti jos,turiu suprasti ją“,-jūs bandot išsigelbėti nuo jos pabėgimu.Jus galite stebėti debesį,upelį, ugnį pakankamai ramiame prote todėl ,kad jums tai nelabai reikšminga,bet, stebėti save kurkas sunkiau,tai kaip praktinis suinteresuotumas tame labai didelis ir rekcija labai greita.
Todėl,kai jūs susiduriate su baime ar nusivylimu,vienatve ar pavydu,ar dar kokia išsigimusia proto būsena,ar galite visą tai apimti pilnai, visa visuma,kad protas pakankamai ramiai galėtų visa tai stebėti? Ar gali protas priimti pačią baimę,o ne kažkokias jos formas?Priimti totaliai,pilnai pačią baimę,o ne tai,ko bijome.?Jei jūs žiūrite tiktai į konkrečias baimės formas,ar bandote jas įveikti vieną po kitos,jūs niekada neprieisite prie pagrindinės problemos,kuri reikštų,išmokti gyventi su baimę.
15. Kad gyventi su kažkuom gyvu,kaip baimė,reikalinga neįprastai jautrus protas ir širdis,kurie nebūsią surišti su galutiniais vertinimais,galėtų sekti paskui kiekvieną baimės judesį.Jeigu jūs stebite ir gyvenate su baimę,tai tam ,kad pažinti pilną baimės prigimtį,jums nereikės net vienos dienos. Pakankamai bus sekundės ar minutės.
Jei jus taip pilnai pajausite baimę,tai būtinai paklausite:‘‘Kas ta esybė,kuri gyvena su baime?Kas stebi baimę,sekdamas pagal visas jos formas?Kas tas,kuris įsisąmonina pačią baimės esmę?Ar tas,stebintysis yra mirusi ,statiška esybė,prikaupusi masę žinių ir informacijos apie save,ir ar tai ‚‘kažkas“,kas miręs stebi ir gyvena su baimę?Ar stebintysis yra praeitis ar esybė,gyvenanti esamame momente?“Kaip jūs atsakysite?Neatsakynėkite man,atsakykite patys sau. Ar jūs stebintysis su mirusia esybę,sekantis tai kas gyva,ar jūs gyva esybė sekanti tai kas gyva.Ar stebinčiajame abi tos būsenos.
16. Stebintysis-tai cenzorius,kuris nenori patirti baimės.Stebinčiajame yra visa visuma pergyvenimų surištų su baimę.Vadinasi stebintysis egzistuoja atskirai nuo to ,kas vadinasi baimė.Tarp jų yra tam tikras intervalas.Stebintysis visada bando nugalėti baimę ar pabėgti ir todėl tarp jų vyksta nepertraukiama kova,kuri naudoja labai daug energijos.
Stebėdami jūs sužinosite,kad stebintysis-tai tik krūvelė idėju i prisiminimų,neturintis ne tik kažkokios vertės,bet ir substancijos,tuo tarpu ,kaip baimė yra kažkas gyva,tikra ir jūsų bandymas suprasti baimę,dėka abstrakcijos ,žinoma prie nieko negali privesti.Bet argi tas kuris stebi ir sako“Aš bijau“,tikrovėje kuom nors skiriasi,nuo stebėjimo objekto,kuris ir yra baimė?
Stebintysis yra baimė.Ir kai tai sąmoningai suvokiama,nebereikia eikvoti energijos pastangoms,kad išvengti baimės ir laiko-erdvės intervalas tarp stebėtojo ir stebimo išnyksta.
Kai jūs matote,kad jūs esate dalis baimės,neegzistuojate atskirai nuo jos,matote,kad jūs esate baimė,kai nieko negalite su ja padaryti,tada baimė pilnai išnyksta.
Kommentare