Search
  • GBS

Jiddu Krišnamurti IV Dalis - Malonumo ieškojimas. Norai. Atmintis Džiaugsmas.

Updated: Aug 17, 2020




Anksčiau mes kalbėjome, kad džiaugsamas visiškai nepanašus į malonumą, kad tai kažkas tai skirtingo, todėl pabandykime išsiaiškinti, kas tai malonumas ir ar įmanoma gyventi pasaulyje , kuriame nėra malonumų, bet yra nuostabus džiaugsmas, palaima.


Visi mes nepertraukiamai siekiame malonumų, vienoje ar kitoje formoje: intelektualaus malonumo, mėgavimosi maloniais jausmais, kultūrinėmis pramogomis; jausti malonumą nuo pravedamų reformų, malonumas mokyti kitus, taisyti visuomenės trūkumus, daryti gerą; malonumas nuo didelio fizinio pasitenkinimo, didelės patirties;didelio gyvenimo supratimo;nuo visos nekaltos ir gudrios  proto veiklos, ir pagaliau aukščiausiu malonumu , kuris aišku susideda iš to, kad pažinti dievą.


Malonumas-tai tam tikra visuomenės struktūra. Nuo ankstyvos jaunystės iki pat mirties mes vaikomės malonumų. Todėl kokia mes malonumo rūšį bežiūrėtume, mums svarbu aiškiai suprasti pačią problemą, nes tai ir toliau formuoja mūsų gyvenimus. Būtent todėl mums taip svarbu dėmesingai, atsargiai, be išankstinės nuomonės ištyrinėti šitą malonumo problemą, todėl kad, gauti malonumą , o poto ir išlaikyti jį yra svarbiausias uždavinys gyvenime ir be jo gyvenimas pasidaro nuobodus, kvailas, vienišas, prarades prasmę.


Jūs galite paklausti, kodėl gi gyvenime mes netūrėtume siekti malonumo? Tam yra paprasta priežastis, nes malonumas neįšvengiamai atveda prie kančios, nusivylimo, liūdesio ir baimės, o pasekmėje prie prievartos. Jei jūs norite taip gyventi-tai gyvenkite. Būtent taip gyvena dauguma šios žemės žmonių. Bet jei jūs norite būti laisvi nuo liūdesio jūs pilnai turite suprasti malonumo struktūrą.


Suprati malonumą tai nereiškia jo atsisakyti. Mes jo neteisiame, nesakome gerai tai ar blogai. Bet jei jau jį mes vaikomės, tai darykime tai atmerktomis akimis, žinodami, kad protas ieškantis malonumo, visada turi surasti ir jo šešėlį-kančią. Jie neatskiriami, nors mes ir siekiame malonumo stengdamiesi išvengti kančios.


Tai kodėl protas visada ieško malonumo? Kodėl mes elgiamės dorybingai ar  negarbingai gaudami slaptą malonumą? Kodėl mes kažką aukojame ar kenčiame dėl labai smulkmeniško malonumo? Kas tas malonumas ir kaip jis atsiranda? Norėtusi žinoti ar jūs kada uždavinėjote sau tokius klausymus ir ir atsakėte sau iki pat galo?


Malonumas ateina per keturias stadijas: įsivaizdavimą, pajautimą, kontaktą ir norą. Pavyzdžiui, aš matau nuostabią mašiną. Paskui , kai žiūriu į ją pas manęs kylą jausmas , reakcija, paskui aš prisiliečiu arba įsivaizduoju, kad prisiliečiu, po ko seka noras turėti ją ir rodytis su ja. Arba aš matau gražius debesys arba kalnus, ryškai išsiskiriančius dangaus fone, ar pirma pavasario lapelį, ar didelę pievą, pilną nuostabos, ar nepakartojamą saulėlydį, nuostabų veidą protingą, gyvą, neįsisąmoninančio savo grožio(kitaip jo nebūtų).


Aš žiūriu į visą tai su nuostaba ir nepastebiu tada, kad nėra stebinčiojo, o yra tik grožis, lygus meilei. Šitą akimirką manęs nėra, su visomis mano problemomis, pavojais ir kančiomis. Yra tik tai, nepasiekiamas stebūklas.


Aš galiu su džiaugsmu į visą tai žiūrėti ir kitą momentą užmiršti apie tai. Arba įsijungia protas ir atsiranda problema. Aš galvoju apie tai , ką mačiau ir galvoju apie tai, kaip tai nuostabu. Aš sakau sau, kad tai norėčiau pamatyti dar kartą ir dar. Mintis pradeda lyginti, vertinti ir sakyti:“Aš turiu vėl tai pamatyti rytoj“. Tai kas vieną akimirką buvo nuostabą, pratesiama minties. Tas pats vyksta ir su seksualiniais ir visokiais kitokiais norais.


Pačiame nore nėra nieko neteisingo. Visiškai normalu  taip reaguoti. Aš sureaguosiu, jei man įdursite su adata, jei ji manęs neparalyžuos, bet kai prie reakcijos prisideda mintis, ji paverčia ją malonumu. Mintis nori pakartoti tą išgyvenimą. Ir kuo daugiau jūs tai kartojate, tuo daugiau ji tampa mechaniška. Kuo daugiau galvojate apie malonumą, tuo mintis jai teikia  didesnę jėgą.


Tokiu būdu mintis padedama noro suteikia jam ilgaamžiškumą ir  rezultate reakcija į kažką gražaus iškraipoma minties. Mintis paverčia šitą reakciją į prisiminimą ir maitiną šitą prisiminimą, kaskart grįždamas prie jo. Tam tikrame lygyje atmintis būtina. Be jos mes negalėtume veikti kasdienėje veikloje. Savo sferoje ji reikalinga, bet yra tokia proto būsena, kai atmintis atlieka labai mažą vaidmenį. Protas  nesuluošintas atminties ištikro yra laisvas.


Ar pastebėjote kada nors, tai, jei jūs reagavote į kažką tai pilnatviškai, visa širdimi, tai atmintis beveik nedalyvauja? Konfliktas, atsinešantis su savimi sumaištį, malonumą ar kančią yra tik tada, kai jūs ne pilnai reaguojate, ne visa savo esybe ir toliau ta kova tęsiasi atmintyje.


Prie vieno atsiminimo prisideda kitas ir būtent čia slypi atsakymas. Viskas kas yra iš atminties yra sena ir vadinasi niekada negali būti nepriklausoma. Nėra tokio supratimo kaip laisvė, nepriklausomybė nuo minties. Mintis niekada nebūna nauja, todėl , kad ji yra atsakas patirties, atminties, žinių. Mintis būdama sena, paverčia į seną tai, į ką akimirką žiūrėjote su nuostaba, pajausdami stulbinančius išgyvenimus.


Ir taip , jei jūs galite žiūrėti į bet kokius dalykus, neleisdami įsijungti malonumui: Į veidą, į paukštį, į sario spalvas, į vandens paviršiaus lygumą blizganti saulės akivaizdoje, -į ką bebūtų, kas kelią susižavėjimą, -jei jūs žiūrite į tai, nesiekdami tai pakartoti, tada nebus kančios, nebus baimės, o bus vienas sukrečiantis džiaugsmas.


Tiktai siekimas išsaugoti malonumą, paverčia jį į kančią. Pastebėkite tai pačiuose. Būtent siekimas pakartoti malonumą, pagimdo skausmą, todėl , kad jis nebus toks , kaip vakar. Jūs siekiate patirti tuos pačias emocijas ir jūs patiriate skausmą ir nusivylimą, kai jums tai nepavyksta. Ar stebėjote kada, kas vyksta su jumis, kai jums atsakomas nors ir menkiausias malonumas?


Ne gavę geidžiamo, jūs tampate sunerimę, priklausomi, pilni neapykantos. Ar pastebėjote kada, kai jums neduoda išgerti, parūkyti, sekso ar kažko kito, -ar pastebėjote, kokį pasipriešinimą ir kovą tai iššaukė jumyse.? Tai yra kažkokia baimės forma ar ne taip?


Jūs bijote , kad negausite geidžiamo  ar prarasite tai ką turite. Kai kažkoks tikėjimas ar ideologija, kurios jūs laikėtės metų metais, staiga patiria fiasko, ar nebijote likti vieniši? Juk šitas tikėjimas daugelį metų teikė jums pasitenkinimą ir malonumą. Kai jūs tai prarandate, jūs užplaukiat ant seklumos, jausdami savyje tuštumą, ir šita baimė lydės jus tol, kol nerasite kitos malonumo formos ar tikėjimo.


Man tai atrodo taip paprasta ir būtent todėl, kad tai taip paprasta, mes atsisakome matyti tą paprastumą. Mes mėgstame viską apsunkinti. Kada jūsų žmona nusisuka nuo jūsų ,argi jūs nepavydite? Argi jūs nejaučiate pykčio? Ar gi jūs neapkenčiate to žmogaus, kuris ją paviliojo? O juk tai- baimė prarasti, kas teikia jums malonumą, malonų bendravimą, tam tikrą pasitikėjimo būseną, malonumą turėjimo.


Jei jūs supratote, kad ten , kur yra malonumo siekimas, neišvengiamai turi būti kančia , ir jei jūs to norite ,tai gyvenkite taip, bet tegu tai nebūna klaida dėl nežinojimo. Jei jūs norite pabaigti su malonumais, tai vadintųsi pabaigti ir su kančia, turite pažinti šitą malonumo struktūrą pilnai , pažiūrėti į ją su didžiuliu dėmesingumu.


Bet ne nukirsti tai, kaip tai daro vienuoliai ar sanjasinai ,niekada nežiūrintys į moterį, nes skaito tai nuodėme ir tuo pačiu griaudami gyvenimiškus savo suvokimo pagrindus, bet įsisąmoninti malonumo prigimtį, reikšmę ir prasmę. Tada jūs įgysite stulbinantį gyvenimo džiaugsmą. Džiaugsmo negalima išmąstyti. Džiaugsmas- tai kažkas betarpiško, gimstantis per akimirką, bet, mąstant apie džiaugsmą, jūs paverčiate jį į malonumą. Gyventi dabartimi vadinasi betarpiškai priimti grožį ir žavėtis juo, ir nesiekti iš to naudos.


#išmintis #krišnamurti #yoga

2 views0 comments